VYTAUTAS KERNAGIS: „JEI NORI KAŽKĄ PAKEISTI, PRADĖK NUO SAVĘS“

 

„Lietuviškasis pramogų pasaulio populiarumas – provincialus, lygus dviem trims metrams – tam atstumui, kuris skiria Lietuvos pasienį nuo Latvijos. Šioje sienos pusėje man sako: „Mielas Vytautai, sveiki, sveiki. Kur čia važiuojate?“ – „Gal, sakau, bagažinę parodyti?“ – „Ne, nereikia. Gero kelio!“ Pavažiuoji tris metrus ir išgirsti: Zdravstvujte. Kuda? Kto? („Sveiki. Kur? Kas?“) ir 1.1.

Man – 56-eri ir man visiškai nesvarbu, kad manęs nepažįsta Prancūzijoje, Anglijoje, kitur pasaulyje. Man taip patinka, patogu.

Ką manau apie lietuviškos muzikos „topus“? Neištverčiau. Neklausau, neįdomu, nejaudina, nesuprantu“, – purtosi artistas, muzikantas, dainininkas, kompozitorius, režisierius ir vedėjas, bene vienintelis Lietuvos pramogų verslo atstovas, turintis du aukštojo mokslo diplomus.

 

Kovos

Plačios kelnės, ilgoki plaukai, kitokia muzika, hipiavimas – jaunystėje daugiau žaidžiau, nei iš tikrųjų protestavau. O dabar jau suprantu, kad net ir subtilus protestas – pašaipa, ironija – nieko nekeičia. Aš susitaikiau. Yra katastrofos, senatvė, baisios ligos, žmonių kvailumas. Ką aš galiu padaryti? Ką aš galiu pakeisti? O protestavimas labiau jaunystės žaidimas. Dabar man įdomiau stebėti žmones, savo kūryba parodyti, kad būtina daug dalykų išklausyti. Lėtai.

Jei žmonės klausosi blogos muzikos, jiems tai patinka. Jei jie juokiasi iš to, ką rodo televizija, vadinasi, jiems to pakanka. Ne- bekovoju. Kažkada kovojau prieš lietuvišką estradą: kaip jie apsirengę, ką jie groja, ką jie dainuoja… Dabar grįžo dar baisesnė estrada (nevardysiu populiarių atlikėjų), bet visiems labai gerai. Jie gauna gerus honorarus, yra žurnalų viršeliuose. Nebekovoju, nebeįdomu. Geriau parašysiu dar kelias dainas, duosiu paklausyti dar penkiems žmonėms, ir bus labai smagu. Kova su vėjo malūnais. Kiek galėjau, padariau. Savo laiku. Man dabar svarbiau šeima, anūkai, statomas namas. (Sako, kad reikia juos tris pastatyti ir tik paskutinįjį – sau. Aš statau pirmą ir paskutinį, nežinau, kuo baigsis…)

 

Kartos ir knygos

Dabartinė karta labai protinga, racionali, tikslinga. Mes buvom romantiškesni, dvasingesni, labiau džiaugėmės mažais dalykais, neturėjome kur skubėti. Dabar, matyt, tai atrodo naivokai. Gal tai ir nelabai gerai. Bet mes buvom jautresni, daugiau skaitėme. Matau, kaip mano vaikai „kraupiai“ daug mokosi, fantastiškai naudojasi kompiuteriu, bet jie neskaito.

Kaip būdavo anksčiau: jei atvažiuodavo į Vilnių koks provincialas, tai užsimaudavo dar platesnes kelnes, apsirengdavo dar ryškesnius marškinius, dar ilgesni plaukai. Ir provincija išlįsdavo trigubai. Dabar žmonės gyvena geriau – tai faktas. Bet jie nežino, kaip gyventi geriau. Didžiausia atrakcija – pamatyti save per televiziją, nors trumpam, ar spalvotam žurnale, nors vos vos. Manau, visos blogybės kyla iš to, kad jie per mažai skaito knygų.

 

Visuomeniškumas

Yra klausimų, kurie veda iš proto: koks linksmiausias jūsų gyvenimo įvykis? Ko jūs labiausiai nemėgstat? Kas labiausiai patinka? Pernelyg globalu. Kas labai globalu – man nebeįdomu. Čia kaip fizika: jau pačioje pradžioje mokykloje kažko nesupratau, tai taip ir neperpratau iki pat galo. Kaip ir chemijos.

Man daug kas rūpi, bet labiausiai tai, kas mano: kad anūkas nesirgtų, kad vaikas turėtų kada pailsėti, nes yra pervargęs nuo mokslų ir darbų. Man rūpi, kad mamai nieko netrūktų. Nebenoriu (iš esmės, matyt, niekad ir nenorėjau) keisti pasaulio, stengiuosi būti geresnis šalia esantiems. Suprantu, kad yra žmonių, kurie iki žilos galvos kovoja už teisybę, bet jie tam sutverti. Aš – ne. Gal mano balsas „kietas“ – visi galvoja, kad šitas žmogus turėtų būti ekskavatoriumi, bet taip nėra. Mėgstu geras kompanijas, gerus anekdotus. Šitame gyvenime sutikti įdomų žmogų man svarbiau, nei pasakyti tiesą svarbiame susirinkime. Taip yra. Turbūt nevisuomeniškas esu…

 

Blogis

Velnias ir Dievas, gėris ir blogis – ir viena, ir kita yra žmogus. Turi būti pusiausvyra. Man gėris – susikalbėjimas. Yra žmonių, su kuriais negaliu susikalbėti. Tai – blogis. Manau, kad ir aš jiems nepatinku. Klausydami mano muzikos, mano balso, jie dūsta, jiems negera, bet net ir tuo mano protas leidžia man pasinaudoti. Per koncertus kartais juokauju, kad geriausia dovana mano priešui Kalėdų ar gimimo dienos proga – Kernagio kompaktinė plokštelė.

Gal tai senatvė, gal patirtis, tačiau pradėjau ieškoti mažų laimių, džiaugsmų. Atsikeliu ryte – saulė šviečia. Kokia graži diena. Lyja lietus? Kaip maloniai lašai barbena į palangę. Tiesa, tokios savitaigos pratybos ne visada pavyksta, bet to ieško pats organizmas. Ko gero, taip yra dėl įvairiausių krizių. Tik dabar jau suprantu: svarbiausia – nesinervinti, palaukti. Viskas praeis. Visada praeina. Susitvarko.

 

Neviltis

Be viso šito buvimo scenoje – spindesio, svetimų liaupsių arba keiksnojimų, scenos, populiarumo – esu labai uždaras žmogus.

Mūsų karta yra vienišų vilkų karta, kurie, kai bloga, nevaikšto, nesiskundžia, nesiguodžia. Jie vieni išsilaižo savo žaizdas ir tik tada pasirodo žmonėms.

Konferansjė darbas taip „ištampo“. Tu pasakai: labas vakaras. Pristatai. Tada lauki. Po to vėl su šypsena eini į sceną. Tada vėl lauki. Vėl į sceną. Vėl lauki… Turbūt todėl ir nemėgstu „tūsovkių“. Man geriausia – vienam. Kad ir grybauti. Vienam.

Išdavystės, apgaudinėjimai… Pasakysiu paprasčiau. Paaugliai išdaužia langą, pavagia mobilųjį telefoną ir pabėga. Aš juos matau, rėkiu, bet jie gudrūs – perduoda telefoną vienam, kitam, trečiam… Tądien buvo mano mamos gimimo diena, užvažiavau tik vaizdo juostų paimti. Keikiausi, apėmė toks skausmas, kad nieko negaliu padaryti. Neviltis. Tai – vienas iš baisiausių dalykų. Neviltis ir bejėgiškumas.

Visi mes klystame: vieni daugiau, kiti – visą laiką

Yra klaidų, apie kurias nenoriu kalbėti. Yra ir parodomųjų klaidų, kurios tampa kaip chrestomatija. Nerašyta taisyklė – publika visada yra teisi. Priešingu atveju tu klysti. Kartą juodai susipykau su publika. Dėl smulkmenos. Nepatiko, kad ne toje vietoje pradėjo ploti. Visiška nesąmonė. Dieve, kam kartoti svetimas klaidas, kai taip lengvai gali prisigalvoti savų…

Klaidų stengiuosi nekartoti, tai daro tik kvailiai. Nors vis vien manau, kad gyvenimas – atsitiktinumų grandinė. Kiekvienas, jei pasektų savo gyvenimą, suprastų: štai čia, jei būčiau atėjęs penkiomis minutėmis anksčiau arba vėliau, viskas būtų buvę kitaip. Dalis įvykių yra suprogramuoti, idealaus kelio nėra. Taip, kaip nėra ir idealių žmonių.

Yra gera, rodos, Puškino pasakyta frazė: I dal že mne Bog s moim ūmom i talantom roditsia v Bosiji (išvertus iš rusų kalbos – „Ir lėmė gi man Dievas, tokiam protingam ir talentingam, gimti Rusijoje“). Kai buvau jaunesnis, baisiai išgyvenau, mąsčiau: juk turėjau gimti kur nors Vakaruose, Amerikoje. Bet dabar, kai pagalvoju, man čia gera. Gal net – geriausia. Atrodo, Kenedžio tėvas mokė sūnų: viską, ką darai, daryk geriausiai. Būk kad ir geriausias lemputės įsukėj as šioje gatvėje (net nebūtina visame miestelyje). Svarbu, kad žmonės tai žinotų. Kad tu tai jaustum. Surasi savo sritį – būsi laimingas.

Pasaulyje kvailių daugiau negu sukčių, antraip kvailiai neturėtų iš ko gyventi (S. Batleris)

Kvailumas yra blogai, tačiau kvailioti – smagu, ir tai daryti tiesiog būtina. Save įsimylėjęs žmogus man yra kvailas. Tokių pažįstu ir matau. (Beveik norėjau leptelėti, kad moterų daugiau, bet ne: ir vyrų, ir moterų tokių yra.) Visiškas narciziškumas, nesupratimas, nematymas savęs iš šalies galiausiai tampa komiškumu, tuštybe.

Kiek aš to turiu? Gal ir turiu.

Manau, visi to turi. Bet iš savo praktikos kai ką žinau: į sceną einantis žmogus privalo apie save galvoti kokiais 3-5 procentais geriau, negu iš tikrųjų yra. Būtinai. Kai galvoji geriau, tarkim, 15 procentų, tada jau prasideda tuštybių mugė. Tačiau, jei galvoji mažiau, atsiranda kompleksai,

 

Dažniausiai apie žmogų galima spręsti iš to, kas jam juokinga (V. Mizneris)

Lietuviai?.. Na, blogai. Juk kalbama, kad spauda rašo tai, ko nori skaitytojas: kas ką pavogė, papjovė, kokią mašiną nusipirko, ką vedė… Matyt, publika nori ir tokio humoro. Nežiūriu tų laidų.

Yra Lietuvoje žmonių, kurie pasakoja supergerus anekdotus. Gal ne visus juos gali perpasakoti scenoje. Parašyta frazė gali būti visiškai nejuokinga. Ištarta ta pati frazė tampa klasika. Intonacijos reikalai. Menas – ne ką, o kaip, o labai dažnai dar ir kas.

Merfio dėsniai man patinka.

„Vartojant tikslius matematinius terminus, kai 1 + 1=2, simbolis „=“ reiškia ne ką kita, kaip „retai, jeigu apskritai kada nors.“

„Yra dalykų, kurių žinoti neįmanoma, bet neįmanoma sužinoti, kurių.“

„Matematinės teoremos, susijusios su realybe, nėra labai tvirtos. Vis dėlto jos yra tvirtos. Vadinasi, jos nėra susijusios su realybe.“

„Jei niekas nebepadeda, perskaityk pagaliau instrukciją.“

„Niekada nepateikiantis klaidingos informacijos pranešėjas yra pernelyg įtartinas, kad juo būtų galima pasitikėti.“

Fortuna privatu, 2007, Nr. 5

 

Pokalbis su Simona Jansonaite