TEATRO VAIKAS, IŠDAVĘS TEATRĄ
Kaip Jūs vertinate šiuo metu Rusijoje (na, ir kitose respublikose) smarkiai paplitusį politinį roką (pamąstai, tai – superaktualus tekstas plius blanki muzika)?
Tai elementaru. Aš tai pavadinčiau proletkultu. Lygiai tas pats dėjosi po revoliucijos: turėjo jie ten tokį „Siniaja bluza“. Na, žmonėms reikėjo išsikalbėti! Aš manau, kad tai nuslūgs. Kai žmonės išsikalbės, tai turės ką valgyt…
O ar mums negresia pavojus susirgti tokia politinio roko
liga, ar negresia toks socialinis virusas Lietuvos muzikai apskritai?
Aš manau, kad socialinių ligų pas mus – pilna! Ar dabar ne ta pati mada, kai Vytis ir tautinės spalvos – ant bet kurios vietos? Argi tai ne toks pat perlenkimas? O muzikoje… Hm… mes gal ramesni? Ir, be to, man atrodo, „Antis“ jau viską išrėkė. Na, o kitiems gal to nereikia – kiti popmuzika domisi. Manęs irgi daug kas klausia: „Kodėl tu, kuris anais laikais buvai toks ir toks… Kur tu dingai su savo protestu?“ Na, nežinau! Tiek visi protestuoja, tiek visiems skauda, visiems blogai… Sakysime, ir aš paimsiu gitarą ir sudainuosiu: „Oi, kaip pas mus bloga, mėsos nėr, oi, kaip bloga…“ Na ir kas?! O jei aš dainuosiu: „Palaukit, žmonės, pagalvokim, pradėkim nuo savęs, susitvarkykim, susivienykim, nesispjaudykim…“ Gal tada po truputį viskas ir susitvarkys. Ir apskritai, man atrodo, lengva išsakyti, kas tau nepatinka, daug sunkiau ir svarbiau yra parodyti tai, kas tau patinka, kuo tu tiki… Rodyti tai, kas gera, kad žmogus, sėdintis salėje, automatiškai suvoktų tai, kas yra bjauru, ko nereikia daryti.
Aš esu dar iš tos ilgaplaukių bitlų romantikų, optimistų kartos…
Paskui atėjo piktesnės, ciniškesnės kartos. Kad ir kaip būtų, aš tikiu gėrio pradu žmoguje. Užtenka jau to, kad Dievo aš netikiu – iš manęs tai atimta. Santvarkos ar situacijos… Mano gyvenime tą tuštumą užpildė poezija. Joje rasdavau to kažko…
Dieviško?
Na, bent jau ne žemiško. Gal nesakykim dieviško, bet tai yra kažkas nežemiško, švaraus, gražaus. Mano kartoj dar tas yra, ir aš labai bijau tai prarasti… O aš pažįstu žmonių, kurie visai neskaito knygų. Ir jie gyvena laimingai (jie taip galvoja). Bet man jų gaila, nes aš žinau, kiek daug man gali duoti knyga. Lygiai taip pat, aš manau, tikintys žmonės truputėlį su gailesčiu žiūri į mus, netikinčius… Kai Katedra vėl grįžo tikintiesiems, aš nuėjau ir kokią valandą sėdėjau Katedroje. Ramiai ramiai, nežiūrėdamas nei į paveikslus, nei į altorių… Bet tie turistai… Pirmą kartą pajutau, kaip jie nervina! Užeina, žiūri į paveikslus, vėl eina ir vėl išeina… O paskui, kai išėjau iš Katedros, vėl žmonės, vėl troleibusai… Ir aš tarp jų gyvenu, ir, kai pagalvoji, puikiai gyvenu; mėgstu muziką, šaunią kompaniją ir t. t. Visa tai yra fantastiška, bet kai suvoki, kiek tau gali duoti valanda!..
Ar Jums nepasidarydavo gaila laiko? Ar nekildavo minčių, kad per mažai padarot?
O ne, ne. Aš nesu savigrauža. Aš suprantu, kad gyvenimas yra toks, kad aš esu būtent taip surėdytas. Šiaip ar taip, aš gi pragyvenau… na, sakykim, ne visai kasdienišką gyvenimą. Daug mačiau, daug kur gavau per galvą, daug pats visko pridariau… Gal galėjo jis būti ir kitoks, bet… Kažkada aš nemokėjau netgi groti gitara! Paskui mačiau filmą, kuriame Rytų Vokietijoje aktorius išleidžia savo plokštelę. Aš galvojau: „Dieve mano. Jeigu aktorius dainuoja Rytų Vokietijoje, jis gali išleisti plokštelę! O pas mus… Gali būti dainininkas ir niekad neišleisi plokštelės.“ Dabar aš turiu devynias plokšteles, supranti? Galvojau: kaip aš norėčiau padainuoti išeivijai. Bent Lenkijoje! Taigi aš išvažinėjau Kanadą, Ameriką, Australiją, Vokietiją, antrą kartą buvau Amerikoje… Kažkada juk galvojau, kaip būtų gera turėti savo teatrą… Aš jį turiu! Tegul jis toks, sugriuvęs, sulūžęs, bet aš jį turiu.
O nepasitenkinimo savimi nebūna?
Ne, ne, būna. Būna dienų… Pagalvoji kartais: va, jeigu aš gyvenčiau Vakaruose, būčiau dabar toks turtingas… O paskui pagalvoji: „Viešpatie, koks marazmas. Na ir kas?! Ar aš čia badauju? Nebadauju! Reikalingas žmonėms? Reikalingas! Mano dainų klausomasi? Klausomasi!“ Kai aš taip pagalvoju, tai viskas o’keyl
Kaip Jūs vertinate naują muzikinę spaudą jaunimui, pvz., „Melomaną”?
Man neteko jo matyti.
O kiti leidinukai, kur spausdinamos populiariausios dainos? „Melomane”, pavyzdžiui, buvo paskelbtas konkursas „Top 10″. Kaip Jūs vertinate tokias pastangas rengti įvairias apklausas, anketas, rinkti populiariausių dainų, grupių hitparadus ir 1.1.?
Negi manai, kad dabar aš sakysiu: ne, aš neigiamai vertinu, nereikia jokių apklausų, jokių topų? Be abejo, reikia. Juk ką publika žino? „Antį“, „Vairą“, mus… Bet juk yra labai daug tokių, kurių niekas nežino. Na, tegul pradžioj jie būna 67-i. Nuo kažko juk reikia pradėti. Negalime mes dabar pradėti gaminti japonų lygio aparatūrą arba turėti muzikinį žurnalą „Rolling Stones“ lygio… Arba štai žiūrėjom „Moksleivį“ (praeitų metų, rodos). Ten pagal populiarumą Šnaras 98-as (!), rodos, Balsytė irgi ten keliasdešimta. Mes juokėmės. Bet gal reikia tokių hitparadų, kad būtų galima ir pasijuokti? Galiu jums pasiūlyti, pavyzdžiui: „Blogų dainų hitpara- dą!“, „Nuobodžiausių dainų hitparadą!“ Arba surinkti baisiausias dainas (blogiausias atlikimas, baisiausios eilės ir pan.) ir padaryti tokią laidą… Kaip žmonės bijos patekti į tokį topą!
Kokias laidas, pvz., radijo, mėgstate?
Aš, atvirai pasakius, nelabai klausau radijo.
O ką apskritai manote apie mūsų TVR?
TVR, kuri tiek metų mus ignoravo, padarė mums labai didelę paslaugą: per „Mis Lietuva“ rinkimus, kuriuos visi žiūrėjo, parodė ir mūsų Mis Stagnaciją. Paskui tas „šiukšlyno“ klipas… Tarp kitko, aš jį norėjau padaryti tokį šlykštų ir nešvarų. Daina nestandartinė, iš rusicizmų, o standartinė aplinka – šiukšlynas. O kamera padaro tą šiukšlyną tokį gražų, ir visos šiukšlės atrodo gražios…
Na, o dabar TVR jau Jūsų nebeignoruoja? Problemų nekyla?
Ne. Bet kada, turint naują dainą, galima ją įrašyti. Situacija pasikeitė, ir net nežinau, kam čia reikėtų dėkoti. Keisčiausia (aš gi žinau, kas man darė bloga), kad jie man dabar visi šypsosi ir labai noriai padeda. Na, jeigu tas ignoravimas būtų kitaip pasibaigęs (jei aš taip ir būčiau išnykęs), būtų liūdna. O dabar man visa tai tiesiog linksma ir smagu prisiminti. O dėl plokštelių studijos, tai neatsimenu kaip, bet man vis dėlto leido įrašyti savo pirmą plokštelę. Paskui buvo „Baltojo Nieko dainelės“… Su „Strazdu“ irgi buvo istorija…
Kiek aš žinau, „Strazdo” programą Jums buvo uždraudę?
Taip. Buvo netgi keliamas klausimas, ar man į sceną dar galima, ar jau ne. Ir tada aš nuėjau į plokštelių studiją ir sakau (ten yra tokia Zinutė Nutautaitė, puiki moteris): va, dabar Strazdo jubiliejus, aš S. Gedą pasikviesiu, jis paskaitys, o kitoj pusėj mes su Grigeliu… Ir mes tyliai tyliai ėmėm ir įrašėm. Ypač esu dėkingas plokštelių studijai. Juk kabareto „Tarp girnų“ pirmo pasirodymo irgi netransliavo, ir tik per plokšteles visa tai paplito ir tapo žinoma. Na, o su Šnaro „Medžiokle“ mums buvo atsakyta įrašinėti plokštelę (dabar ji jau įrašyta) „dėl idėjinių sumetimų“. Panašiai buvo ir su „Liepsnojančio krūmo link“: „…kur jūs vedate žiūrovą, rodydami tokius dalykus, ar to reikia atgimstančiai Lietuvai…“ Ir paradoksas: kaip tik tuo metu, rodos, vyko XIX partinė konferencija, po kurios viskas atsidarė, ir jei mes tą programą būtume parodę po trijų savaičių, niekas mūsų jau nebūtų atstūmęs. Ir dar viena įdomi aplinkybė: kai mums uždraudė tą programą, Klaipėdoje, Palangoje jau buvo išparduoti bilietai. Reikia vežt ten kažką!.. Ir taip per savaitę (!) atsirado programa „Linkime paploti“. Buvo prisiminta, kad aš 20 metų rašau dainas, 10 metų estradoje. Štai jiems ir V. Kernagio jubiliejinė programa! Pusę valandos grojau gitara, po to mes surinkom visokias senas linksmas dainas, „santechnikus“ visokius, ir buvo labai šauni programa. Ir tai buvo toks unikalus atvejis, kai mes turėjom dvi absoliučiai skirtingas programas. Ir
vėlgi: jei ne ta bėda, mes nebūtume prisivertę padaryti vienu Af-)ie metu dvi programas. Privertė bėda – iš baimės adrenalinas (ar kaip jis ten) gaminasi – viskas padaryta! O šiaip… parodom vieną programą per metus ir užmirštam, lieka tik plokštelės…
Ar nepasikeitė ilgainiui Jūsų požiūris į savo plokšteles?
Su plokštelėm yra taip. Iki tol, kol aš galiu kažką pakeisti, jaudinuosi. Dar naktį prieš įrašą galvoju, dar iš ryto galvoju… Bet kai žinau, kad jau nieko nebegalima pakeisti, palengvėja: viskas! Tas pats ir su Šnaru: pasiklauso ką tik padarytą įrašą ir nervinasi: o štai blogai, o štai… Viską galima buvo padaryti kitaip. Savaitei praėjus, dar graužatis, o paskui… Tu užmiršti tai, ką galėjai pakeisti. Paaiškėja, jog tai nebloga muzika! Neseniai užsidėjom paklausyti plokštelę, kuri mums atrodė pati siaubingiausia, – „Žvilgsnis nuo kalno“. Brač, kokia muzika, kaip miela viskas!
Šiek tiek apie improvizaciją. Kokią vietą Jūsų kūryboje, koncertinėje veikloje ji užima?
Kai programa rodoma pirmą kartą, ji, be abejo, turi savo rėmus, griaučius. Ją kartojant, atsiranda visokių atsitiktinumų, pvz., kažkas yra puikios nuotaikos ir visą koncertą kvailioja… Atsiranda du trys momentai tikrai pavykę: jie užfiksuojami. Yra ir nepavykusių momentų, kuriuos mes atmetame. Labai baisu tokiame žanre pereiti ribą, kuri skiria šmaikštumą nuo pigaus pasimaivymo, padorumą nuo šiurkštaus agitbrigadinio juoko… Turbūt vienas iš svarbiausių dalykų – pagarbos elementas. Mūsų pagarbos publikai, publikos mums. Mes esame kaip ant delno. Ir turim būti pasirengę kiekvieną sekundę reaguoti į bet kokį garsą, repliką… Yra, vis tiek yra kažkoks talentas būti estradoje, ne visi estrados artistai gali vaidinti teatre, bet ir atvirkščiai. Tas žanras yra sudėtingas, su savo problemomis ir laimėjimais, ir reikia jį tikrai mylėti, atiduoti visas jėgas… Ir dar. Man patinka būti, pvz., pas restorano muzikantus, jų prirūkytuose kambarėliuose, kur yra kažkas tokio… Man patinka teatro užkulisiai. Užeinu į naują Akademinį teatrą – nėra kvapo, nei tos atmosferos, nei to girgždančio parketo, kai eidavai į bufetą… Fantastiški buvo laikai!.. Tai štai. Teatro vaikas, išdavęs teatrą: visiškai nuėjau į estradą. Ir nesigailiu.
Kalba Vilnius, 1990, Nr. 2
Aurelija Simutis