KELIONE Į KITĄ UPES KRANTĄ

 

Žvelgdamas j save veidrodyje maestro Vytautas Kernagis nebe- panikuoja. Sako jau pripratęs prie pūkais virtusių plaukų ir netgi prie nuslinkusios barzdos, nors jos per visą gyvenimą neteko tik antrą kartą. „Žinau, kad taip turi būti, todėl per daug nesijaudinu. Plaukiu, ir tiek. Noriu perplaukti upę ir pažiūrėti, kas yra kitame krante“, – sako keletą mėnesių su sunkia liga besigrumiantis bardas. Kitu krantu Vytautas vadina tyrimą, kuris po mėnesio jam bus atliktas Miunchene. „Jis ir parodys, kaip reikės gyventi toliau“, – šypteli maestro.

Išgirdęs diagnozę pagalvojote: „Kodėl aš?” Nepasijutote taip, lyg likimas būtų atsukęs jums nugarą?

Iš pradžių pamaniau: „Ką padarysi – yra kaip yra. Tai netikėta, bet taip jau yra.“ Iš karto nesuvokiau negandos didybės ir sudėtingumo. Tik po kelių valandų įvyko emocinis sprogimas: „Velnias, juk man reikia dar bent dešimties metų. Bent dešimties…“ Tiek buvo planų! Išgyvenau pakilimą: sukausi televizijoje, vedžiau koncertus, uždirbau pinigų. Dalia (Vytauto žmona – red. past.) nedirba, todėl buvau ramstis jai, mamai, seseriai – daug kam. Ir staiga nieko nebeliko – man buvo šokas.

Pirmas į galvą atėjęs žodis buvo „velnias“. Iš to, ką pagalvojau, tai buvo švelniausia. Paskui pasipylė rusiški ir angliški keiksmažodžiai, kokius tik žinau. O tada: „Kodėl aš?“ Tačiau jau po kurio laiko suvokiau: „O kodėl ne aš?“ Tokioje situacijoje belieka save kaltinti, kad nepasitikrinau anksčiau, ir graužtis, kad jei pas gydytojus būčiau nuėjęs prieš pusantrų ar dvejus metus, dabar būtų daug paprasčiau. Viskas, matyt, vis tiek būtų buvę, bet – paprasčiau.

 

Vaizdas, kurį po pirmųjų chemoterapijos seansų pamatėte veidrodyje, labai išgąsdino?

Mano galva, smegenys dirba visiškai normaliai, o štai kai nueini į vonią ir pamatai save veidrodyje, pagalvoji: „Matai, Vytai, kaip dabar atrodai.“ Keista, kad ūsai ir antakiai liko. Kita vertus, negaliu sakyti, kad žiūrint į save darosi nejauku – jau pripratau. Dabar man nei šilta, nei šalta. Tiesa, šalta… Be kepurės nelabai palaksty- si. Ir veidui šalta – juk barzdą buvau nusiskutęs tik kartą.

Pirmus ligos mėnesius atsiribojote nuo kitų. Apie tai, kas jums yra, visi tik spėliojo. Gandai keitė gandus. Atsitverti tylos siena nusprendėte sąmoningai?

Niekur nesislėpiau, tiesiog gydžiausi. Iš pradžių man atliko operaciją ir pašalino piktybinį auglį. Čia, Vilniuje, ją darė du fantastiški chirurgai – Eligijus Poškus ir Eugenijus Stratilatovas. Jie viską atliko taip švariai ir tiksliai… Šiuos žmones galiu minėti ir minėti – man garbė, kad jie operavo. Paskui prasidėjo chemoterapija. Taigi kur galėjau rodytis ir ką turėjau pasakoti?

Jus operavo Vilniuje, tačiau chemoterapiją nusprendėte atlikti Klaipėdoje. Kodėl?

Norėjau kuo toliau pabėgti nuo to žurnalistinio mėšlo, kuris, kaip vėliau išaiškėjo, net leidžia sau žmones palaidoti anksčiau laiko. Kuo toliau nuo visų, kurie nieko nežino, bet lenda ir ieško, tyko, fotografuoja, kai eini į onkologijos ligoninę, – neabejoju, taip būtų buvę, jei būčiau nusprendęs gydytis Vilniuje. Pasirinkau Klaipėdą kaip tolimesnį kraštą, ramią vietą, rekomenduotą gydytojų, draugų, pažįstamų.

O ten, ačiū Dievui, dirba gydytojas Alvydas Česas, kuriuo labai tikiu, o tai – svarbiausia. Netikiu žolelėmis, grybais, vienuoliais, šamanais, kuriuos siūlo įvairūs pažįstami. Nieko nedarau neatsiklausęs savo gydytojo.

 

Buvo momentų, kai jautėtės „nurašytas”? Nedažnam dar esant gyvam tenka skaityti ką nors panašaus j savo nekrologą. Dabar apie tai nenustojate juokauti, o kokios emocijos užplūdo jį perskaičius? Neabejoju, kad net didžiausias linksmuolis tokią akimirką gali prarasti humoro jausmą…

Nekrologas dienraštyje mane ne supykdė, o prajuokino. Labai „už- kaifavau“. Iškart pagalvojau: „Velnias, tai geras ženklas. Nekrologą perskaičiau pats, vadinasi, manęs laukia ilgas gyvenimas.“

Kai ištinka bėda, kai kurie žmonės, tarp jų ir aš, pradeda ieškoti gerų, teigiamų, net linksmų dalykų. Atsidūręs tokioje padėtyje nejučia ieškau paradokso, šypsenos. Po chemoterapijos būna dienų, kai jaučiuosi labai blogai. Bet tuomet pagalvoju, kad tai vis tiek geriau nei Igarka ar Kolos pusiasalis pokariu, kai nuo šalčio net plaukai prie lovos prišaldavo, o rytais – dar medžių kirsti… Pradedi mąstyti: žmogau, guli šiltoje palatoje. Taip, tau bloga, bet žinai, kad praeis. Trys keturios dienos, ir viskas baigsis. Vėl jausiesi geriau, vėl matysi, kvėpuosi, užuosi, juokausi, bendrausi… Prisigalvoji dar baisesnių dalykų, nei tau yra, ir gyveni toliau. Sugebėjau prisitaikyti prie padėties, todėl dabar man labiau liūdna ne dėl savęs, o dėl artimųjų – mamos, sesers, žmonos, vaikų, anūkų.

Po autografų dalijimo akcijos juokavote, kad sunku susitaikyti su populiarumu, kai jis užgriūva sulaukus penkiasdešimt šešerių. Ranką prie širdies pridėjęs prisipažinkite: tikėjotės, jog autografus ant „Klasikos” rinkinio teks raityti ištisas dvi valandas?

Tikrai ne. Mane tai nustebino ir beprotiškai nudžiugino. „Klasika“ buvo išleista dar prieš praėjusias Kalėdas. Ja buvo prekiaujama dviejose ar trijose beveik niekam nežinomose vietose, todėl parduota vos dešimt, gal dvidešimt „štukų“.

Mintis „Klasiką“ pasiūlyti knygynams man šovė gulint ligoninėje, po pirmo ar antro chemoterapijos seanso. Pamaniau: juk į

 

knygynus ateina visai kitokių žmonių nei į prekybos centrus, čia jie leidžia sau pirkti brangias knygas. Tad kodėl „Klasikos“ nepasiūlius kaip kultūrinės vertybės? Pasirašau po kiekviena eilute, kurią sudainavau – pradedant Vincu Mykolaičiu-Putinu ir baigiant Juozu Erlicku. Visa tai yra literatūra, tikra poezija.

Didžiausi Lietuvos knygynų tinklai – „Baltos lankos“, „Pegasas“, „Mūsų knyga“, „Vaga“ – iš pradžių paėmė po kelis rinkinius, bet po to, kas praėjusį ketvirtadienį įvyko „Baltų lankų“ knygyne „Akropolyje“, „Klasikos“ jau nespėja spausdinti, pakuoti ir siųsti po visą Lietuvą! Tikras ažiotažas…

Paradoksalu: žmogus neįtikėtino populiarumo sulaukia tuomet, kai jj ištinka didelė bėda…

Taip visada būna… Bet, tiesą sakant, man visiškai nesvarbu, KODĖL žmonės perka mano albumus. Man svarbu, kad visa tai jie išklausytų, kad suvoktų, jog yra ir kitokia muzika. Tokia, kurios reikia atsisėsti ir klausytis. Man svarbu, kad atsirastų kuo daugiau tokių, kurie išklausytų „Klasiką“ ir pasakytų: „Ei, tai gera muzika, puikūs žodžiai… Juos įdomu girdėti. Klausydamasis Kernagio gali šypsotis, galvoti, kvailioti, o kartais net ir ašarą nubraukti.“

Beje, o ar pats savo muzikos klausotės?

Klausydavausi… Tiesą sakant, savęs galėdavau klausytis tik tuomet, kai labai daug išgerdavau. Jei būdavau blaivus, mane viskas nervindavo: netobula, galėjau padaryti geriau, kodėl nepaliko- me to, ką buvome sukūrę pirmiau. Kol esu blaivus, savo dainų nei pats klausausi, nei man esant leidžiu tai daryti kitiems. Todėl kompanijai būdavo ženklas: jei jau siūlau paleisti kokią nors savo dainą, supraskite: „Kernagiui jau olialia…“ Negana to, kai savęs klausydavausi išgėręs, man viskas atrodydavo kone tobula.

Kadangi jau tris ar keturis mėnesius alkoholiui sakau „ne“, savęs ir nesiklausau… Bet džiaugiuosi, kad tai daro kiti.

 

Per akciją „Baltų lankų” knygyne kartojote, kad bent jau kol kas kūrybinių planų neturite. Nė kiek nemelavote?

Sakiau tiesą. Šiuo metu išgyvenu egoistinį susitelkimą ir neturiu jėgų savęs dalyti kitiems. Kartu nėra ir noro. Man beprotiškai malonu matyti žmones, su jais kalbėtis, bet visiškai nėra jėgų eiti į sceną.

Nemanau, kad tai truks labai ilgai. Ateis laikas, kai jėgos vėl grįš, bet nemanau, kad būsiu toks pat kaip anksčiau. Kažką reikės keisti. Galbūt vėl grįšiu prie gitaros. Beje, savo koncertuose jos niekada neužmiršdavau – pirmoji dalis būdavo tik akustinė. Be to, manau, visai pakenčiamai skaitau gerą poeziją – kurie girdėjo, gal net patvirtintų. Galbūt tai sujungsiu į viena. Yra puikių Antano A. Jonyno, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos eilių, kurių negaliu sudainuoti, kurių nemoku „atrakinti“ ir paversti dainomis, bet kurias galiu perskaityti – jau dabar įsivaizduoju, kaip tai daryčiau.

Kodėl anksčiau to nedarėte?

Todėl, kad turėjau kitos veiklos. „Kaifuodavau“, linksmindavausi, buvau kupinas gyvenimo džiaugsmo žmogus, kuris mėgsta šypsotis, kvailioti. Kuriam patinka gera kompanija ir malonu daryti viską, kad kiti šėltų. Man tiko toks žanras, bet tol, kol užteko jėgų.

Dabar atėjo metas, kai turiu sugalvoti, kur kitur galėčiau save „inkrustuoti“, kad neliktų tuščios vietos ir kad jausčiausi suteikiantis prasmę. Jaučiu, kas nors ateis tik pažiūrėti, kaip atrodo Kernagis, bet ir vėlgi man tai nesvarbu. Svarbu, kokie jie išeis.

Štai tokia mano kūrybinė ateitis – rami, susikaupusi, prasminga. Bet tikrai ne tokia, kuri varytų į neviltį. Viltis visada yra…

Sakoma, kad dideli išbandymai siunčia naujus ir neką mažesnius atradimus. Patyrėte tai?

Nieko, ko nebūčiau tikėjęsis, neatradau. Žmonėse pamačiau labai daug gerumo, bet ir žinojau, kad jis yra. Tiesiog dabar man atsivėrė visomis spalvomis. Mums visada atrodo, kad gražūs ir geri dalykai egzistuoja savaime, bet iš tiesų taip nėra – jie yra tik tada, kai juos pastebi. Nugeltęs, nuraudęs klevas pasidaro gražus tik tada, kada eidamas gatve jį pastebi.

Tikrai ne tada, kai sužinojau, jog sergu, atsivėrė akys ir suvokiau gyvenimo prasmę – kaip viskas buvo, taip ir yra. Tiesiog dabar tenka taikytis prie naujų sąlygų, o jos nėra lengvos, smagios ir malonios, bet tokiomis galima gyventi.

Man penkiasdešimt šešeri… Per gyvenimą esu išmaišęs pusę pasaulio, matęs ir patyręs tiek, kiek ne kiekvienam skirta. Dabar, matyt, atėjo ramybės periodas. Ir labai gerai – daugiau dėmesio galėsiu skirti anūkams.

Jūsų dukra Eglė juokėsi, kad statomame name atsirado vietos anūkų, bet ne vaikų kambariui. Negana to, statybininkams liepėte nugludinti visus kampus, kad tik mažyliai nesusižeistų. Vėjas ir Nojus turėtų be galo džiaugtis turėdami tokį senelį…

Su Dalia viską darome anūkams: žiūrime, kur jiems geriau baseiną įrengti, kieme net kalniuką supyliau, kad žiemą galėtų ant užpakalių čiuožinėti. O vaikai ir rūsyje ar darbo kambaryje pernakvos… Sulaukęs anūkų suvoki, kad gyvenimo ratas apsisuko. Vėją ir Nojų labai myliu, gerbiu, džiaugiuosi jais, todėl labai stengiuosi, kad būtų kuo geriau. Rodos, dabar anūkams galėsiu skirti dar daugiau laiko. Kai sumažini savo poreikius, supranti, kad jų ir užtenka. Esu totalus miestietis, bet pradedu suprasti kaimo žmogų, gražius, paprastus, bet nuoširdžius jo džiaugsmus, ramų, gamtos diktuojamą ritmą. Man tai patinka.

Nepagalvojote, kad jau reikėjo stabdžio, kuris priverstų sustoti ir apsižvalgyti aplink?

Tikrai ne. Juk sakau: man reikia dar dešimties metų, kad būčiau tikras, jog atidaviau viską, ką turiu. Ne mano amžiui, ne mano charakteriui, ne mano Jaučio būdui lėtinti tempą. Ne dabar. Bet įvyko taip, kaip įvyko. Jei jau gyvenimas pasakė „užtenka“ – tebūnie.

Sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi. Kaip niekas kitas dabar žinote, ar tai tiesa…

Tai ne tik gražūs žodžiai. Tačiau man pasisekė: draugus pažinau iki nelaimės. Mano charakteris nėra debesėliais puoštas, todėl neturiu jų labai daug. Bet jei jau su kuo nors susieinu, tai trunka ilgai ir būna tvirta. Atėjus nelaimei ne tiek pažinau draugus, kiek dar kartą įsitikinau, kad jų tikrai turiu.

Žmonės, kurie aukojo, pervedė pinigų į sąskaitą… Juk nežinau, nei kas tokie, nei kiek jų yra. Sąskaitoje yra 160 tūkstančių litų ir tikrai galiu užtikrinti, kad jie bus tinkamai panaudoti. Man tai netikėta, kaip ir susitikimas knygyne. Tokie dalykai stiprina, neleidžia jaustis vienišam. Man pasisekė, kad Dievo duotu talentu pavyko pelnyti aplinkinių dėmesį ir pagarbą.

Vienas noras buvo, kad jums skirtame koncerte dalyvautų

Gytis Paškevičius ir atliktų dainą „Žiūrovams”. Ašaras braukė ne tik žiūrovai, bet, kaip prisipažinote, ir jūs pats. Daugelis matė Gyčio lūpomis kalbantį jus. To ir siekėte?

Taip. Lietuvių muzikoje nežinau geresnės dainos apie artistus. Kai Vytauto Rudoko žodžiai sugula su melodija, Gyčio tembru ir įtikinama jo jėga, supranti, kad nėra geresnės dainos apie mus. Ji skausmingai graudi, todėl ir labai tikra. Gytis išsakė mano poziciją, nes pats tą vakarą to padaryti negalėjau.

Visi retkarčiais pagalvojame apie mirtį. Vieni jos bijo, kiti priima kaip neišvengiamybę ir kalba itin ramiai. Koks jūsų santykis su ja?

Apie mirtį pagalvojau tik sužinojęs diagnozę. Anksčiau taip pat susimąstydavau, bet man ji atrodė tokia tolima. Kai priartėjo ir tarsi galėjau ją pajusti, pirmiausia pagalvojau: „Mirties nebijau, bijau skausmo.“ Mintys pralėkė žaibišku greičiu: per gyvenimą padariau užtektinai, kad mane prisimintų, namą beveik pastačiau, medžio nepasodinau, bet dar spėsiu, vaikus užauginau. Viskas gerai – bijoti mirti nėra dėl ko. O štai skausmo išsigandau. Net žmonai pasakiau, kad nenoriu išeiti su skausmu ir kančia.

Tačiau kur kas dažniau pagalvodavau apie kai ką kita. Įsivaizduokime, kad yra rojus ir pragaras. Kas lemia, kur eisi? Tikėjimas Dievą, jei buvai geras katalikas ar protestantas? Galbūt. Vieną dieną sumąsčiau: kad ir kokia būtų, religija padeda daryti gerus darbus ir trukdo blogiems. Matematika paprasta: jei gyvenimo pabaigoje išaiškėja, kad padarei daugiau gerų darbų – keliauji į rojų, jei blogų – tavo kelias veda į pragarą. Be abejo, per penkiasdešimt šešerius metus esu padaręs blogų ir labai blogų dalykų, tačiau, manau, vis dėlto – daugiau visai neblogų, visai gerų, o kai pagalvoji, net ir labai gerų, gražių… Visą laiką norėjau, siekiau, stengiausi, kad būtume jautresni, žmogiškesni, netgi linksmesni. Todėl, manau, atėjus laikui visiškai ramiai pamojuosiu ranka ir pasakysiu: „Iki pasimatymo, brangieji!“

Žmonės, 2007, Nr. 40