KO NERIMSTI ŽMOGAU, IT PAUKŠTIS
Nuo pirmosios jusu dainos – dešimtmetis. O kas buvo impulsas, kibirkštis kurti – ar pamenate? Lėmė, matyt, daugelis dalykų. Tačiau bene svarbiausias „impulsas“ buvo mokytoja Laima Abraitytė. Susitikau su ja 1966-ai- siais, būdamas devintokas. Ir prie jos pirmąkart išdrįsau paskaityti Just. Marcinkevičiaus „Donelaitį“. Paskui mokytoja paruošė mane miesto skaitovų konkursui, kuriame laimėjau trečiąją vietą. Važiavau į Telšius, į respublikinį literatų konkursą. Nors mano, kaip skaitovo, karjera tuo ir baigėsi, bet užtat liko gražus jausmas, kad tavęs klauso, kad tu gali ką nors sudominti. Po to nusipirkau gitarą. Apie jokią kūrybą dar nė negalvojau – tiesiog, matyt, buvo toks amžius. Turėjau šiokią tokią klausą, buvau baigęs 3 klases Čiurlionio meno mokykloje. O kodėl ir kaip gimė pirma daina – „Margi sakalai“ pagal V. Mykolaičio-Putino eilėraštį, – negaliu paaiškinti. Dainuodavau ją savo draugams (buvo mūsų tokia puiki „gauja“ susibūrusi prospekte) – jiems patikdavo. Nežinau, ar poezija juos jaudindavo, ar tai, kad ją dainavau aš, bet man svarbiausia buvo, kad manęs klausosi, kad galiu sujaudinti kitus.
ilosofiškesni. Kas lėmė šitokį posūkį: amžius, gyvenimo patirtis, vidinis paties nusiteikimas kitokiai poezijai?
Išties – du periodai; skiriasi jie vienas nuo kito pirmiausia išraiškos priemonėmis. Pradžioje – ir tai, matyt, natūralu, – buvo toks daugiau moksleiviškas visa ko supratimas. O jaunas žmogus visada pilnas prieštaravimų, draskymosi, jis prieš kažką protestuoja, neigia kažką – ir tai dažniausiai daro rėkdamas, šaukdamas. Šitokia kūryba ir buvo artima, suprantama mano bendraamžiams. Be to, roko muzikos banga. Tekstų mes gal ir nesuvokda- vom, bet ėmėm jos išraiškos priemones. Taip buvo maždaug iki II kurso Konservatorijoje. Po to pradėjau lyg ir kitaip suprasti poeziją, pačią kūrybą. Tai, žinoma, nereiškia, kad anksčiau buvo blogai – tiesiog atėjo laikas kam kitam: gilesniam poezijos suvokimui, labiau įprasmintam žodžiui, minčiai, potekstei, eilėraščio interpretavimui. Šiandien visi mokam skaityti poeziją; ir jeigu jau žmogus eina klausytis jos – tai pirmiausia tikėdamasis savitos interpretacijos. Aš irgi siekiau būtent interpretuoti poeziją, įvilkdamas ją į tam tikrą muzikinį rūbą. Daina (tradicine prasme) šito gal net nepavadinsi. Šitaip ir atradau S. Gedos eilėraštukus vaikams, atėjo M. Martinaitis su savo baladėmis, V. Šimkaus ironiškos eilutės. „Rėkimo“ čia irgi yra – bet tai jau tik viena iš daugelio išraiškos priemonių. Jeigu tai pateisinama, reikalinga – kodėl ne. Pagaliau tai savotiška vidinės energijos iškrova, bet tik – kaip čia pasakius… – jau perėjusi iš balso į mintį.
Tad kuo patrauklūs jums S. Gedos, M. Martinaičio eilėraščiai, ypač pastarojo „kukutiana”? Juk tokie tekstai, tradiciškai žiūrint, lyg ir nelabai tinka dainoms…
Užkliuvo man „stambiai“ trys poetai: D. Saukaitytė, M. Martinaitis ir S. Geda. Yra ir daugiau mėgstamų, bet tik pagal šių poetų eilėraščius taip „rašėsi“ muzika: lengvai, tarsi be didelių pastangų. Todėl, kad pačioj jų poezijoj jau skamba melodija – aš ją iškart girdžiu. O man visada svarbiau ištraukti melodiją iš paties teksto, negu muzikai „uždėti“ žodžius. Kodėl Dalia Saukaitytė? Ji, man atrodo, labai tiksliai išreiškė mūsų kartos pasaulėjautą, pasaulėžiūrą. Ir jos poezija mums iš tiesų buvo labai artima.
O su Marcelijum Martinaičiu susipažinau daug anksčiau, negu pradėjau jo balades dainuoti. Konservatorijoje, atsimenu, rengėme poezijos montažą, ir kaip tik tada, apie 1969-uosius, išėjo „Saulės grąža“. Bet jo eilėraščius skaitė kiti, o aš jį taip ir palikau ramybėje dar kokius ketvertą metų. Ir tik paskui (nežinau vėlgi, nei kodėl, nei kaip – gal tiesiog siužeto pasiilgau…) sugrįžau prie Martinaičio. Čia juk labai paprastais žodžiais pasakomi tokie dideli dalykai… Tai man savotiškas kriterijus. Suprantu, kad egzistuoja visokiausia poezija, kad kiti rinktųsi ne tai, bet man artimi būtent tokie eilėraščiai. Pagaliau aš kaip aktorius galiu pasireikšti; kiekviena Marcelijaus baladė – tiesiog mažas spektakliukas, gyvenimo istorija. Per tokius tekstus man lengviau išreikšti, ką jaučiu, ką noriu pasakyti kitiems. Siužetas labai pagelbsti. Štai dabar su Marcelijum važinėjam kartu, jis skaito savo naujausius eilėraščius, – bet pagal juos dainų jau nenoriu rašyti. Kodėl – nežinau. Gal tiesiog vėl reikia laiko…
O Kukutis? Viskas jame juk irgi aišku ir suprantama – gal tik juokingai graudu… Pats poetas yra sakęs, kad anksčiau gaudavo ne vieną raštelį: paaiškinkite Kukutį. Bet kai dainuoju, tokių klausimų ar priekaištų niekada nebūna. O gal tiesiog jau įpratome ir prie paradoksalesnės poetikos, truputį kitokios logikos. Pradžioje, prisipažinsiu, ir man užkliūdavo Kukučio išdaigos – arba tiesiog likdavau abejingas. Bet perskaičiau sykį „Pergalės“ žurnale dvi balades („Kukutis savo laidotuvėse“ ir „Kumelaitė Kukučio ausy“) – ir užkibau. Juk čia viskas labai paprasta, tik yra gražaus absurdo, anekdotiškų situacijų, po kuriomis vyksta graudūs, gal net tragiški dalykai.
Su kauniečiu aktorium Vytautu Grigoliu ieškojom medžiagos naujai kompozicijai, ilgai ieškojom. Ir staiga – S. Gedos „Strazdas“. Mums ir tema labai artima – kalbama apie poetą, pirmąjį mūsų lyriką, – ir parašyta poema įdomiai, šviežiai. Ir vėlgi – aiškūs, paprasti žodžiai… Kaip ir to paties poeto vaikiški eilėraštukai – spalvingi, švieži.
Klausydamasis jūsų, negali nepastebėti vieno labai įdomaus dalyko: per visą kūrybą (ypač ankstesniąją) eina paukščio, sparnų motyvas. Iš kurtai, kodėl?
Galas žino, net pats galvoju dabar… Gal tai tiesiog amžini, tradiciniai dalykai mūsų poezijoje, tos paralelės: medis – žmogus, paukštis – žmogus. S. Geda kažkada aiškino, kad net lietuvių mitologijoje kažkas panašaus yra; rašydamas savo „Strazdą“ jis šituo ir rėmęsis. Paukštis – lyg ir pasiuntinys tarp dangaus ir žemės, žmogaus ir jo svajonės pakilti, išsiveržti. Gal net galėčiau pasakyti, kad paukštis – mano lyrinis herojus… Supoetintas žmogus. Tiesiog ieškojau kažko nebanalaus, šviežio… O paukščio įvaizdis juk niekada nebūna sentimentalus, jis daugiau turi graudulio. Jis man yra labai tikras, tas paukštis… Ir artimas, savas, suprantamas mano kartai. Todėl aš – gal net nesąmoningai – ir rinkaus būtent tokias eilutes. Nebūtinai tas paukštis turi būti įvardintas – jis ir potekstėje, tarp eilučių, pačioje mintyje. Per paukščio įvaizdį man tiesiog lengviau kalbėti apie žmogų, apie save.
Labai įdomūs jūsų paties tekstai. (Tarp kitko, ir juose paukščio, sparnų įvaizdžiai labai dažni: „Ko nerimsti, žmogau, it paukštis…”, „Kažkur pušies viršūnėj paukštukas nusišovė…”) Ar dabar rašote?
Tai, ką parašiau, gal netgi nėra eilėraščiai, – greičiau mano paties dienoraštis. Tuo metu nebuvau dar „atkasęs“ tų trijų poetų – o norėjau dainuoti, pasakyti kažką savo. O dabar rašau labai labai retai… yra juk žmonių, geriau šitą darbą išmanančių. Bet, antra vertus, tai jau grynai tu – ir daugiau niekas: tavo žodžiai – tavo muzika – ir pats dainuoji. Tarp kitko, nesu parašęs nė vieno linksmo eilėraščio (jeigu juos vadintume eilėraščiais). Ir tai, matyt, natūralu. Nes džiaugsmas, linksma nuotaika – kaip tas pavasario vėjas: pralėkė – ir nėra. Jeigu tau gera – kam rašyti, tiesiog negalvoji apie tai. Apmąstymams, rašymui laikas – kai liūdna. Ypač permainų, brendimo metu egzistuoja tokie kritiniai taškai, kulminacijos, kai turi viską apmąstyti, apibendrinti… Va tada ir griebiesi plunksnos. Arba reikia būti Binkių, kad galėtum rašyti linksmai. Bet ir jo eilėraščiuose gal net ne linksmumo – pasiutimo daugiau. O paukštis – taip, iš tiesų. Bet apie tai jau kalbėjome…
Dainuojamoji poezija… Kodėl šis žanras šiandien toks populiarus? Ar jis perspektyvus?
Jeigu jau pripažįstame šį pavadinimą (net žanrą skiriame), turime pripažinti ir tai, kad tradicinės estrados tekstai – ne poezija. Gal ir ne visai teisinga. O terminas, atrodo, atėjo iš lenkų. Mūsuose tai reiškia – žmogus su gitara, dainuojantis gerą poeziją, eilėraščius, o ne specialiai parašytus tekstus dainoms. Tai atlikti gali ir ansamblis. Su dainuojamąjapoezija atėjo ir kitokios išraiškos priemonės. Ji ne tiek suestradinta, svarbiausia čia – žodis, o melodija kartais ir labai paprasta, net neįdomi, jos pagaliau gali ir visai nebūti. Tai nauja pakopa po tradicinės estrados – nors kartu ir labai seni dalykai, – dar iš prancūzų menestrelių, rusų skomorochų kūrybos atėję. Pagaliau mūsų liaudies daina – kas gi, jei ne dainuojamoji poezija? Ir Vienažindys su savo armonika… Ji tik reikalauja kame- riškesnės aplinkos, intymumo; šešių tūkstančių vietų salėje tikrai neskambės. Bet kartu gera politinė, protesto daina gali skambėti ir masiškai, jaudinti didžiulę auditoriją. Tik, gink Dieve, jeigu šitai imtųsi daryti visi, kas netingi, – privalai turėti supratimą apie poeziją, klausą, skonį. Kažkuria dalimi dainuojamoji poezija iš tiesų yra atsvara pigiems, iki koktumo nuvalkiotiems mūsų estradinių dainų žodžiams. Bet geras šlageris – irgi reikalingas. Reikia visokios muzikos, ir kuo įvairesnė ji – tuo geriau. Tik kad visi – ar vienas atlikėjas, ar ansamblis – turėtų savo veidą, savo spalvas. Tarp kitko, Kaune neseniai įsikūrė dainuojamosios poezijos teatras, vadovauja jam kompozitorius G. Kuprevičius ir dainininkas S. Rubinovas. Entuziastų netrūksta. O tai, ką atlieku aš, vadinu baladine daina; tiesiog – dainuoju balades. Man dar ir todėl pasisekė, kad esu baigęs Aktorinį fakultetą Konservatorijoje, o tai buvo nebloga mokykla.
Susiduriate, be abejo, ir su savo sekėjais (epigonus ši kartą apeikime tylomis). Kokie jie, iš kur, ką įdomaus veikia? Ką patartumėte moksleiviams, mylintiems dainą, muziką ir bandantiems sukti šituo keliu?
Su sekėjais dažniausiai susiduriu Kaune, politinės dainos festivaliuose per šiuolaikinės muzikos savaites. G. Kuprevičius čia didžiausias entuziastas, jis visus ir suburia. Iš įdomesnių, jau galinčių kažką pasakyti kitiems – Alfredas Kukaitis, paruošęs dabar naują programą pagal A. Mikutos poeziją, įkūręs Kaune savitą ansamb- liuką „Ortus“ (reikštų maždaug: šalis, kur žiemą žydi gėlės). Paskui šiaulietis Virgis Stakėnas, pats rašantis eiles. Neseniai girdėjau jo dainų ciklą pagal „Eglę žalčių karalienę“. Ir Marijus Šnaras, vilnietis, irgi turintis įdomų, savotišką ansambliuką. Apskritai dabar kuriasi daug tokių neįprastos sudėties ansamblių: sakysim, smuikas, gitara, fleita…
Daug yra bandančių, kitiems ir nelabai išeina. Gal neturi klausos, gal skonio, vidinės kultūros, kas čia žino. O tai tiesiog būtina. Ir dar kad ne vien norėtum, bet ir turėtum ką pasakyti žmonėms. O jeigu jau turi – gali dainuoti ir groti gitara, akordeonu, pagaliau būgną mušti – tai tik priemonės. Žinoma, pradžioje kažkas – kad ir mokytojas – turi padėti, „įspirti į užpakalį“, bet paskui jau tik nuo tavęs paties priklauso. Čia kaip mokytis plaukti: pradžioje baisu, negera, o paskui nugali nežinojimą, bejėgiškumą – ir jau traukte traukia. Atsiranda net savotiškas jausmas – tu tiesiog priverti žmones tavimi patikėti. Bet tam reikia ir gyvenimo patirties, ir savitos pasaulėžiūros, ir darbo. Pagaliau turi mokytis fiksuoti smulkmenas, kurios tau kada nors tikrai pravers; vaizdas, žodis, šypsena, akys – visa tai ir yra vidinis turtas, iš kurio paskui gimsta daina, eilėraštis.
O gerbėjai? Per koncertus, pastebėjau, esate gulte apgulamas; Aktorių namų durys neatlaiko… Ar šitoks populiarumas džiugina, padeda dirbti?
Aišku, džiugina. Pagaliau tai yra kūrybos prasmė. Rašyti vien sau – neįmanoma. Jeigu tave supranta, priima – didžiausias atlyginimas. Dalis gal iš tiesų ateina tik iš snobizmo, Kernagio pasižiūrėti (po koncertų rajonuose kartais prašoma, kad padainuočiau dainą iš „Mažos išpažinties“ – tokiems aš dar anas „garsus“ artistas) – bet juk jie išgirsta ir Martinaitį, kitus poetus. Pagaliau juk ne taip svarbu, koks žmogus ir ko ateina – daug svarbiau, koks išeina, ką išsineša. Jei patiko, sujaudino – gerai. Kitaip nevertėtų nė dainuoti.
O jei būtų įmanoma grįžti atgal – kokį kelią pasirinktumėte?
Tą patį. Nuo mažų dienų turiu savyje scenos jausmą; abu tėvai aktoriai, gal iš jų tai. Aktoriumi netapau, bet estrada man patrauklesnė už teatro sceną. Tik joje turi būti be galo atviras, nuoširdus, už nieko čia nepasislėpsi. Aktoriui gal net lengviau. Neseniai po koncerto priėjo prie manęs aktorė R. Arbačiauskaitė, mano bendrakursė, ir sako: „Kaip tu nebijai šitaip išeiti prieš visus… aš neišdrįsčiau.“ O aš niekada nejaučiau šios baimės, gal net savotiško įžūlumo turiu. Ir intymumo reikia, pasitikėjimo žmonėmis. Mano tikslas – ne patekti į estradą, o kažką pasakyti iš jos. Iš karto jauti, kai tavo žodis pataiko, tiesiog iš publikos kvėpavimo supranti – tave priima.
Studijuoju Maskvoje estrados režisūrą. Mūsuose estrada sutapatinama su estradine muzika, bet iš tiesų tai daug platesnė sąvoka: čia ir skaitovo menas, pantomima, įvairių montažų, programų pastatymai, reviu – iki teatro, dirbančio estrados principais. Tik šis žanras reikalauja atviresnės formos, viskas čia aiškiau, paprasčiau negu dramos teatre, – bet jame gali sutilpti ir miuziklas, ir absurdo pjesė, V. Majakovskio tipo dramaturgija. Toks estradinis teatras ir yra mano viltis. Teatras aktyvus, atvirai propagandinis, grynai jaunimo – kur paprastomis, aiškiomis priemonėmis būtų kalbama apie visus šiandien jaudinančius dalykus.
O pabaigai – pageidavimas: išleiskite greičiau savo plokštelę. Ji tikrai neužsigulėtų parduotuvių lentynose. Juk skamba B. Okudžava, V. Visockis,
Ž. Bičevskaja, J. Kamburova – kodėl negalime pasiklausyti Vytauto Kernagio įrašų? ) koncertus juk patenka tik labai maža dalis norinčiųjų…
Plokštelė jau netgi suplanuota, bet vis kažkodėl atidedama. O tekstus nunešiau į studiją dar praėjusių metų pabaigoje. Bet apskritai tokios muzikos kažkodėl niekas nepropaguoja – netgi radijas, televizija vengia. Ne vien apie save kalbu; yra juk ir daugiau grojančių, dainuojančių gerą poeziją – o kur juos galime išgirsti? Kažkokia inercija. Bet kuo toliau, tuo daugiau atsiranda dainuojamosios poezijos mėgėjų, ir šita problema, matyt, turės būti sprendžiama. Juo labiau kad tokius kūrinėlius labai sunku užrašyti natomis – jie neatitinka standartinės dainos, čia daug improvizacijos, netikėtumų. Ir jų neužfiksuosi kitaip negu plokštelėje, magnetofoniniame įraše. Geriausia, žinoma, dainuojamosios poezijos gyvos klausytis, bet juk tai iš tiesų prieinama tik nedaugeliui.
Moksleivis, 1977, Nr. 7
Pokalbis su Mindaugu Strockiu