ATEINA LAIKAS… KALBĖTI RIMTAI
Šiandien turbūt drąsiai galima pasakyti, kad lietuvių estrada, kuri neseniai dar buvo pakibusi „tarp vasarojaus ir dangaus“, jau švar- tuojasi prie kažkurio šių polių. O ko nebuvo… Tačiau nėr to blogo, kas neišeitų į gera, kaip mėgsta sakyti Vytautas Kernagis, kuris, su naujuoju ansambliu jau dalyvavęs gerokai daugiau kaip šimte koncertų, šiuo metu ruošiasi šimtas keliasdešimt kažkelintajam…
Labai patogus momentas šio to pasiklausyti…
Pasigirsta tokie pažįstami akordai – kažkas prisiminė „Kabareto“ laikus. Norint atpažinti dainą „Vasara“ (arba „Kaip gražu miške…“), „jokio išsilavinimo nereikia“, – sakė Vytautas Kernagis per koncertą Spaudos dienos proga Alumnato kieme, kur suėjo didelė masė žmonių ir buvo didelis lipimas per galvas. Ten naujasis V. Kernagio ansamblis atliko programos „Kur giria žaliuoja“ linksmąją dalį ir vieną „Kabareto“ laikų kūrinį – minėtąjį „Kaip gražu miške“. Tik pasigirdus pirmiesiems dainos taktams, visiems iš karto tapo aišku, kad galima nežinoti daug ko, bet šito nežinoti negalima. Ir galingas „cho cho“ išreiškė besąlygišką pritarimą.
Bet dabar mes esame tuščioje salėje, kur statoma aparatūra, ruošiamasi programos „Kur giria žaliuoja“ koncertui.
– Tai, Mindaugai, „Kabaretą“ prisiminei? – klausia V. Kernagis. – Taip, buvo šėlimo… Tik matai, ateina laikas, kai vėl norisi kalbėti rimčiau. Bet jeigu jau prisiminei…
Tai ir pakalbėkime šia tema… „Trečiajame Kernagio gimime” nemaža vietos skiriama linksmajai daliai. Tačiau tikriausiai tarp „Kabareto” ir dabartinės programos antrosios dalies esama esminio skirtumo?
„Kabaretas“ – tai šėlimas. Šėlom ir mes, ir salė, kuri gavo daugybę progų pašūkauti, padūkti, padainuoti kartu su mumis. O dabartinės programos antroje dalyje mes jau siekiame įsiūbuoti ne tiek kūną, kiek (o tai daug sunkiau) mintį, norime, kad mūsų įdėmiai klausytųsi. Taigi labai svarbu publikos dėmesys. Jei mes koncertuodami pastebim, kad žiūrovai mūsų nesupranta ar nesistengia suprasti – imam groti patys sau, juokauti tarpusavyje, gimsta netikėtos replikos, salei neretai net nesuprantamos. Pavykusios improvizacijos fiksuojamos ir jau sąmoningai kartojamos vėlesniuose koncertuose. Panašiai dirbom ir „Kabarete“, bet ten, atvirai pasakysiu, norėjome patikti visiems. „Kabarete“ ir šėlo visi (nors vieni dėl vieno, kiti visai dėl ko kito). Dabar ieškome bendraminčių, kurių meninis skonis, vidinė kultūra, pasaulėjauta sutaptų su mūsų pačių skelbiamomis tiesomis. Žinome, kad 10-15 procentų klausytojų, kartą atėjusių į mūsų koncertą, daugiau nepamatysime. Mat jie paprastai nežino, kur eina, ir nusivilia supratę, kad tai ne „Kabaretas“. Bet jiems nebeatėjus žinosime, kad salėje tikrai mūsų bendraminčiai. Ir nuo to mums bus lengviau ir geriau scenoje.
O kokią įtaką koncerto sėkmei turi publikos reakcija?
Nuo seno žinoma: sėkmingai koncertuosi tik tada, kai salė bus tau neabejinga, supras ir priims, kas vyksta scenoje. Ir pats turi jausti, jog tai, ką darai, reikalinga kitiems. Kai įvyks tasai savotiškas „uždegimo“ procesas… Pati paprasčiausia publikos pritarimo forma – plojimai. Taip pat, gal net stipriau, veikia tyla. Tokia tyla, kai jauti, kad į publiką, kaip į sausą kempinę, susigėrė viskas, ką tu teigei iš scenos. Tada tarp atlikėjo ir salės atsiranda dvasinis ryšys. Mes tai labai jaučiam. O šaukti, rėkti, švilpti mūsų koncertuose nėra reikalo. Beje, „Kabareto“ pasirodymuose, publikai ėmus audringai reaguoti, aš pats jai pritardavau, paskatindavau. O štai dabar neseniai buvo toks atsitikimas: per koncertą Profsąjungų kultūros rūmuose salėje sėdėjo grupelė jaunuolių, kurie reagavo gal kiek per audringai. Aš jų porą kartų paprašiau elgtis ramiau ir netrukdyti tiems, kurie atėjo ne tik pamatyti, bet ir paklausyti, ką mes čia darom. Tada jie nutilo visai, o po koncerto atėjo pasiteirauti, ką gi blogai darė. Tai buvo šaunūs, gana kultūringi vyrukai, todėl, ilgokai aiškinęsi mūsų programos „žaidimo taisykles“, mes galiausiai supratome vieni kitus. Be abejo, reaguoti būtina. Non stop koncertuose, kai nėra kada paploti, žiūrovai dažnai suglemba, sustingsta ir pasidaro pasyvūs, abejingi. Svarbiausia tik, kaip reaguoti…
O kaip?
Palyginkime stadioną, teatrą ir estradinį koncertą. Kiekvienu atveju žiūrovų reakcija bus skirtinga. Įsivaizduok, jeigu taip teatre imtume elgtis kaip stadione: už gražias dekoracijas, mizansceną, pavykusią repliką švilptume, šauktume, skanduotume: „Ant kalno mūrai“ arba „Ne-kro-šius!“ „La-tė-nas!“ Estrada, man atrodo, yra vidurys tarp teatro ir stadiono, tad čia ir susiplaka įvairios reagavimo formos. Gaila, bet daugelyje estradinių koncertų kol kas elgiamės standartiškai. O juk šiandien mūsų estrada jau gana įvairi. Vienaip turbūt reikėtų reaguoti į „Hiperbolės“ (deja, jau buvusios), brolių Tautkų ansamblio muziką, kitaip – į tradicinę estradinės muzikos kryptį. Ir trečiaip – į tokius kolektyvus, koks yra mūsų ansamblis.
Mes nenorime, kad į koncertą žmogus ateitų iš anksto numatęs, kaip elgtis. Mes laukiame, kad atėjęs jis stengtųsi suvokti mus, o ne diktuotų savo sąlygas. Daug čia galėtų (ir turėtų) padėti gera, protinga reklama spaudoje, per radiją, televiziją, supažindinanti su ansamblio stiliumi, atlikimo maniera. Ir nors antroje mūsų programos dalyje patartina atsipalaiduoti, primiršti rimtą pradžios nuotaiką, susikaupimas, gebėjimas klausytis vis tiek būtinas. Apskritai jo stygių, matyt, lemia nepakankamas mūsų estrados dėmesys žodžiams. Juk būna, kad daina parašyta tikrai profesionaliai, scenoje skamba brangiausi instrumentai, muzika irgi labai graži, o dainos sielos – žodžių – arba geriau neklausyti, arba jų tiesiog negirdi. Kam tada rašyti dainas – būtų sau instrumentinės pjesės, ir tiek. O mes stengiamės, kad žodis įprasmintų muziką, o muzika padėtų suskambėti žodžiui.
Gera būtų toliau apie Žodį…
Paprastai lietuvių estradoje muzikai atiduodama pirmenybė, ir pagal jos kokybę (ir kiekybę) specialistai vertina programą. Tačiau neužmirškime, kad estrada – sintezė, čia būtinos lygios dainininko, kompozitoriaus, poeto ir net dailininko, scenaristo pastangos. Todėl, manau, ne visada turėtų lemti vien muzika. Mūsų ansamblyje vis dėlto lyderė ne ji, ir todėl neretai kyla šiokių tokių kūrybinių nesusipratimų.
Nesusipratimų, manau, pirmiausia atsiranda ten, kur griaunamos nusistovėjusios normos, ar ne?
Panašiai. Mat ilgą laiką buvo gajus toks estradinio koncerto stereotipas: paskelbimas – daina – plojimai, vėl paskelbimas – daina – vėl plojimai. Prie šito įprato atlikėjai, publika, šituo vis dar žaidžia mūsų televizija bei radijas. Nors visiems aišku, kad stereotipas – blogai. Tačiau vien atitolti nuo štampo – dar ne tikslas. Turi ieškoti tokios koncerto struktūros, tokios jo formos, kuri geriausiai leistų išreikšti tai, ką nori, gali, privalai pasakyti. Vadinasi, tiktai naujas, šviežias turinys gali atsinešti ir naujas estrados formas.
Kai visi buvo pripratę prie Kernagio su gitara, „Kabaretas” pasirodė netikėtas. Paskui prie „Kabareto” visi priprato, ir po dabartinės programos pirmosios dalies inertiškas klausytojas tiesiog gauna šoką. Iš tikrųjų – išeina Kernagis i sceną juodu kostiumu… ir skaito eilėraščius. Ir dainos ne visai apie meilę… Visi Jūsų programos elementai sudaro keistoką, Lietuvoje dar lyg ir nematytą lydinj. Ar sunku buvo sudėti ugnį, vandeni ir net varines dūdas j vieną vietą?
Iš pradžių ryšiai tarp atskirų elementų nebuvo tokie tvirti – trūko patirties, pasitikėjimo vienas kitu scenoje. Būdavo, po koncerto klausytojai sako: „Jūs turbūt paruošėte pirmąją dalį tam, kad būtų leista parodyti antrąją?“ Tačiau pastaruoju metu pastebiu, kad labiau patinka pirmoji dalis, o antroji – tik smagus desertas.
Bet ir antros dalies pabaigoje jaučiame pirmosios nuotaiką. Papasakokite apie to pasikeitimo prasmę.
Antrąją dalį užsukę kaip linksmą karuselę, trimis paskutiniais jos kūriniais vėl sąmoningai laužom tą taip nelengvai sukurtą nerūpestingumo, kvailiojimo, smagaus žaidimo atmosferą. Ir jeigu šis „atsivertimas“ į rimtį ir susikaupimą pavyksta, visa antroji dalis, kartu ir visa programa, įgauna gilesnę prasmę.
Aptarėme, jei taip galima pasakyti, formą. Gal dabar – turinį?
Na, jeigu atvirai, tai mes Lietuvoje per daug jau įpratom prie saldžios, beproblemės estrados. Nuomonė, kad tik tokia – linksminanti, glostanti akį ir ausį – estrada gera, tvirtai ir giliai įsišaknijusi didelei mūsų publikos daliai. Beveik vienintelės numylėtų dainų temos – tėviškėlė ir meilė. Net ne tėvynė, o tėviškėlė… O juk estrada reikalinga ne tik šokiams ar pageidavimų koncertui. Esu giliai įsitikinęs, kad 1985 metais estrada privalo būti sociali, turi atspindėti tai, kas svarbiausia, skaudžiausia, linksmiausia, aktualiausia mūsų amžiaus žmogui. Artistas, išėjęs į estradą, paėmęs į rankas mikrofoną, turi turėti aiškią poziciją. O tai nelengvas kelias.
Ir ne visi tikriausiai juo suka?
Vieni eina, kiti bėga, treti griūva, ketvirti stovi vietoje. Man dažnai sako: „Ko tu blaškaisi? Nuo dainuojamosios poezijos prie „Kabareto“, iš ten – vėl nežinia kur… Kam tau šito reikia?“ Bet kitaip gresia kartojimasis. Tas pavojus ir verčia mane laikui bėgant diametraliai keistis, ieškoti naujų išraiškos priemonių, kalbėjimo su žiūrovais manieros. Kaip dabar būtų gera, aišku, ir toliau daryti „Kabaretą“! Tačiau „Kolorado vabalais“ ten pasiekėme savo piką. Metas atsitraukti ir vėl viską pradėti beveik nuo pradžių.
O kuo paaiškintumėte tradiciškai silpnoką mūsų spaudos dėmesj estradai?
Ar ne per švelniai pasakyta – „silpnoką“? Atsimenu, kokį gražų sujudimą sukėlė (ir tuoj tapo bibliografine retenybe) Liudo Šaltenio „Mūza su mikrofonu“ – vienintelė knyga apie lietuvių estradą. Tuo tarpu vienoje liūdnai pagarsėjusioje diskusijoje buvo prieita prie išvados, kad už lietuvių estradą nėra nuobodesnės, pilkesnės, neįdomesnės, blogesnės… Kaip čia dabar tą tokią prastą, tokią visų peikiamą galima statyti į vieną gretą su kitais menais, rimtai apie ją rašyti? Ir geru tonu tapo sakyti, kad kitų estrada – štai kur menas! O jau ta mūsų… Tikiu, kad ši „kraujo puta“ po truputį atslūgs, kad susiformuos realesnis, objektyvesnis, dalykiškas požiūris.
Tai, vadinasi, reikalingos būtų ir plokštelių recenzijos?
O ar „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Tarp girnų“, „Požeminės upės“ jų nevertos? Plokštelės įrašomos kartą ir visiems laikams. Jų klausomasi ne tik respublikoje, šalyje, bet ir toli užsieniuose. Labai dažnai tai vienintelis būdas niekad Lietuvoje nebuvusiems ir niekad jos nemačiusiems žmonėms susipažinti su mūsų estrada. O kiek jėgų, nervų, laiko atiduodama tam juodam skrituliui. Ir pagaliau kai jis pasirodo… „Niekas nieko niekam nieką nė su niekuo niekada“, kaip kad rašė Marcelijus Martinaitis. Manau, kad tokia situacija – tikrai ne visai logiška.
Dalį savo naujos programos Jūs jau irgi spėjote jrašyti plokštelėn. Apie „Kur giria žaliuoja” daug ir gražiai kalbama. Bet turbūt išgirstate ir nelabai palankių atsiliepimų?
Tas pats M. Martinaitis yra pasakęs, kad „iš poezijos žmogus gauna tiek, kiek įdeda pastangų ją skaitydamas“. Taip ir su mūsų programa. Žmogui, mažai skaičiusiam, mačiusiam tik nuotykinius filmus ir komedijas, mūsų koncerte sunku ir gal net nuobodu. Tuo tarpu tas, kuriam rūpi ir bendrosios kultūros problemos, ir mūsų estrados likimas, kuris mąsto, ieško, domisi, būtinai turi ir kažką savo atrasti.
- S. Kai šis tekstas jau buvo surinktas, mus pasiekė maloni žinia: V. Kernagio vadovaujamas ansamblis Palangos festivalyje pelnė pagrindinį prizą.
Moksleivis, 1985, Nr. 9
Pokalbis su Natalija Kuzmenkova